Apie mane

• Kelias į pedagogiką

Mano kelias į mokyklą nebuvo nulemtas romantiškų vizijų, bet būtent tai man padėjo į šią profesiją pažvelgti be išankstinių nuostatų ir rožinių akinių. Mokykla tai erdvė, kurioje susitinka struktūra, kūryba ir realus poveikis.

Man geriausias mokytojas yra ne tas, kuris deklaruoja meilę visiems pasaulio vaikams, o tas, kuris gali sukurti sistemą, kurioje kiekvienas mokinys jaučiasi girdimas, o mokymasis – ne sausa teorija, bet patyrimas. Pedagogika – ne tik profesija, tai gebėjimas meistriškai valdyti auditoriją, išlaikant sveiką balansą tarp autoriteto ir patarėjo vaidmens.

• Lietuvių kalba – neatsiejama gyvenimo dalis

Mano kelias į meilę gimtajai kalbai prasidėjo nuo skaitymo. Netrukus tai mane įkvėpė pačiai pradėti kurti. Knygų rašymas išmokė vertinti žodžio svorį, o darbas klasėje – gebėjimo tą žodį paversti įrankiu, kuris sudomina net ir didžiausius skeptikus. Mano, kaip lietuvių kalbos mokytojos ir rašytojos, identitetas yra neatsiejamas.

• Profesinė filosofija

Vedlys, o ne draugas – laikausi griežtos pozicijos, kad mokinys turi jausti ribas, kad galėtų saugiai augti. Mano vaidmuo yra nubrėžti kryptį ir padėti įveikti kliūtis.

Žaidybinimas ir disciplina. Man klasėje itin svarbi atmosfera, kuri leistų kiekvienam mokiniui mokytis ir jaustis saugiu. Tai pasiekiu ne per spaudimą, o per aiškias taisykles ir žaidimo elementų įvedimą į ugdymo procesą. Kai mokinys supranta taisykles ir mato prasmę, pasipriešinimą pakeičia įsitraukimas.

• Profesinis tobulėjimas

Nors ši praktika formaliai vyksta jau dirbant antruosius metus, ją išnaudojau kaip progą refleksijai ir metodų gryninimui.

Šios studijos man leido teorines žinias paversti į inovatyvius metodus. Siekiu, kad kiekviena pamoka būtų naudinga individualiai – mokinys dirba pagal savo galimybes, tačiau visada žingsniu priekyje nei buvo vakar.

• Veikla už mokyklos ribų

Mano profesinis kompetetingumas peržengia klasės ribas. Išleista knyga ir rengiamas naujas rankraštis yra tiesioginis įrodymas mokiniams, kad lietuvių kalba nėra tik gramatikos taisyklės – tai gyvas saviraiškos ir poveikio įrankis. Tai leidžia man būti pavyzdžiu: aš ne tik mokau apie literatūrą – aš ją kuriu. Tai suteikia mano pamokoms autentiškumo, kurio neįmanoma perteikti vien tik vadovėlio pagalba.

Ugdymo turinio

kūrimas ir įgyvendinimas

Pamokos scenarijus

Baigiamoji dalis

Įvadas į pamoką

Pagrindinė dalis

Žodžiu paskelbiamas temos pavadinimas „daiktavardžio giminė ir skaičius“

Mokysimės pastebėti, kad lietuvių kalboje daiktavardžiai turi savo „charakterį“: Sužinosime, kodėl vieni žodžiai turi poras (kaip moteris – vyras ar vilkas – vilkė), o kiti – ne. Išsiaiškinsime „žodžius-chameleonus“ (bendrąją giminę), kurie gali keistis priklausomai nuo to, apie ką kalbame (pvz., mėmė, naktibalda). Atrasime „keistuolius“ žodžius, kurie visada būna tik vienaskaitos (kaip pienas ar laimė) arba tik daugiskaitos (kaip akiniai ar atostogos) formos.

Kam to reikia?

Kad kalbėtume taisyklingai: Kad nesiūlytumėte draugui „pienų“ ar neieškotumėte „akinio“ – juk tai skamba keistai!

· Medžiagos, kuri naudojama kiekvieno uždavinio įgyvendinimui pavadinimas ir trumpas pristatymas: Daiktavardžio giminė. Pristatoma, kas yra daiktavardžio giminė. Nurodoma, kaip atpažinti giminę pagal galūnę. Pateikiami pavyzdžiai, kaip reiškiama giminė: per asmenis reiškiama giminė, per gyvūnus reiškiama giminė, daiktų pavadinimai, bendrosios giminės daiktavardžiai. Pristatoma, kaip atpažinti linksniais nekaitomų daiktavardžių giminę. Daiktavardžio skaičius. Pristatoma, kad daiktavardžiai gali turėti vienaskaitos ir daugiskaitos formą. Pateikiami vienaskaitinių ir daugiskaitinių daiktavardžių pavyzdžiai.

· Užduočių, kurias atliks mokiniai: Individuali užduotis. Mokiniai individualiai užrašo duotų paveikslėlių moteriškąją ir vyriškąją giminę. Individuali užduotis „Viktorina“. Trumpa apklausa, kaip vaikai atpažįsta linksniais nekaitomų daiktavardžių ir bendrinės giminės daiktavardžių giminę. Grupinė užduotis „Kryžiažodis“. Grupėse po 2-3 mokinius sprendžia kryžiažodį, kurio atsakymai tik vienaskaitiniai arba daugiskaitiniai daiktavardžiai. Apibendrinamoji individuali užduotis. Žaidžiame Kahoot visos temos apibendrinimui.

· Klasėje spec. ugdymas priskirtas tik vienam mokiniui, nedidelio lygio disleksija. Šis mokinys pamokoje dalyvauja kaip įprastai, su galimybe pasitarti su mokytoja ir bendraklasiais.

· Pamokoje bus žodžiu vertinama, kaip mokiniams pavyko įgyvendinti pamokos tikslus ir įvertinimo kriterijus. Pažymiai nebus rašomi, kadangi tai pirma šios temos pamoka.

Taikomas 3-2-1 refleksijos metodas:

3 daiktavardžiai, kurių giminę nustatyti buvo lengviausia.

2 žodžiai, kurie privertė susimąstyti (išimtys).

1 taisyklė, kurią šiandien įsiminė geriausiai.

Užduotys

Apibendrinimas

Ši pamoka buvo sėkminga dėl aktyvaus mokinių įsitraukimo. Sėkmę lėmė tai, kad derinau naują medžiagą ir tai, ką mokiniai jau žinojo – tai jiems suteikė pasitikėjimo savimi, bet kartu žadino smalsumą. Mokiniai noriai taikė įgytas žinias, o tai yra pagrindinis sėkmingo išmokimo indikatorius.

Šios pamokos išskirtinumas – metodinė dinamika. Išskirtinumas man – tai gebėjimas transformuoti standartinę programinę medžiagą į aktualų, gyvą procesą.

Siekiau išvengti monotonijos, todėl medžiaga buvo struktūruota taip, kad teorinės įžvalgos būtų nedelsiant įtvirtinamos praktinėmis užduotimis. Formuojamojo vertinimo medžiaga pasižymėjo tuo, kad ji leido mokiniams iš karto pajusti savo pažangą.

Ruošdamasi pamokai didžiausią dėmesį skyriau empatiškam planavimui: analizavau, kas mokiniams būtų ne tik naudinga pagal programą, bet ir įdomu žmogiškąja prasme.

Pagrindinis mano siekis buvo užtikrinti temos supratimą ir natūralų įsitraukimą. Šie lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Mokiniai ne tik pasiekė nustatytus mokymosi uždavinius, bet ir demonstravo iniciatyvą.

Mokinių reakcijos buvo vienareikšmiškai teigiamos – tai atsispindėjo jų aktyvume, keliamuose klausimuose ir grįžtamajame ryšyje. Savo pačios reakcijas ir darbą pamokos metu vertinu puikiai: pavyko išlaikyti konstruktyvų dialogą, laiku reaguoti į mokinių poreikius ir sukurti saugią, kūrybišką atmosferą.

Vestų pamokų analizė

Šioje praktikoje vestos pamokos buvo naudingos ne tik mokiniams, bet ir man pačiai. Planuodama, organizuodama pamokas, jas aptardama su mentore supratau savo stiprybes ir silpnybes, nuolat analizavau savo išgyvenimus, patyrimus, jausmus.

Iš pradžių maniau, kad sudėtingiausia mokytojos darbo dalis – bendravimas su mokiniais, klasės valdymas, autoriteto išlaikymas. Jau po kelių pravestų pamokų supratau, kad visgi tai mano stiprybė. Mentorė greitai pastebėjo ir įvertino, kad mano vedamų pamokų metu mokiniai išlaiko dėmesį, o man puikiai sekasi skatinti jų aktyvumą įtraukiant trumpas praktines pasitikrinimo užduotėles. Puikiai gebu pastebėti, kai mokinys susiduria su sunkumais ir padėti juos išspręsti. Pajutau, kad užmegzti ryšį su mokiniais sekasi lengvai ir natūraliai, tad santykiai tarp manęs ir mokinių yra laisvi, grįsti abipuse pagarba. Visose pamokose stengiuosi išlaikyti ramų toną, palaikyti mokinius, nes jeigu jiems kyla sunkumų, padrąsinti, kad nebijotų klausti to paties ir antrą kartą, jeigu iš pirmojo nesuprato.

Greitai supratau, kad visgi daugiausiai problemų kėlė pamokų planavimas ir organizavimas. Planuodama savo pamokas visada ieškau įdomių, įtraukių, kitokių užduočių, kad mokiniai maksimaliai įsitrauktų ir gautų kuo kokybiškesnę ir naudingesnę pamoką. Ši planavimo dalis užėmė daugiausiai laiko. Tačiau ypač sunku suprasti, kiek mokiniai gebės pamokos metu atlikti, kiek laiko užims viena ar kita užduotis, ypač skirta atlikti grupėmis. Tad dažnai teko susidurti su tuo, kad dalies parengtų užduočių pamokos metu mokiniai atlikti tiesiog nespėja, nes būna, kad užsitęsia diskusijos, daugiau nei planuota laiko užima vien užduoties išaiškinimas. Mentorė pastebėjo, kad per daug laiko skiriu instrukcijoms ir patarė kitą kartą vizualizuoti laiko limitus, pavyzdžiui, įjungti laikmatį ekrane. Iš pradžių nespėdama įgyvendinti viso pamokos plano jaučiau stresą, net nusivylimą. Organizuodama kitas pamokas daugiau dėmesio turėčiau skirti užduočių kokybei, o ne kiekybei. Nors mokiniai įtvirtindami žinias atliks mažiau užduočių, bet ne mažiau, o gal net labiau įsigilins į temą.

Kitas iššūkis – užduočių diferencijavimas. Vesdama pamokas susidūriau ne tik su specialiųjų ugdymo poreikių mokiniais, bet ir su akademiškai stipriais. Tiek viena, tiek kita mokinių grupė reikalauja skirtingo požiūrio, skirtingo medžiagos ir užduočių pateikimo. Vis dar nemažai nerimo kelia, kaip pamokos laiką ir užduotis paskirstyti, kad visiems mokiniams būtų vienodai naudinga ir įdomu. Su šiuo iššūkiu susiduria ne tik naujos mokytojos, bet ir jau ilgą laiką dirbančios. Vienoje iš mano parengtų pamokų buvo parengta bendra užduotis visiems. Keli specialiųjų ugdymo poreikių turintys mokiniai užduotį suprato sunkiai, jiems teko aiškinti kelis kartus, prieiti padėti, tad natūralu, kad užduoties laikas užsitęsė. Tuo metu akademiškai stipresni mokiniai viską atliko ir likusį laiką nuobodžiavo.

Pasitarusi su mentore šią problemą pabandžiau išspręsti parengdama lengvesnę užduotį silpnesnių gabumų mokiniams, o kitiems užduočių parengiau daugiau. Jau kita mano pamoka šioje klasėje buvo žymiai sėkmingesnė, nes tiek vieni, tiek kiti mokiniai užduotis suprato ir niekam neteko nuobodžiauti.

Analizuodama savo vaidmenį šiose pamokose negaliu nepaminėti, kad jau turiu tiesioginio darbo su mokiniais patirties, tad vėl tapti stebima ir analizuojama studente buvo keistas pojūtis. Nors vesdama pamokas ir jaučiausi tvirtai – žinojau, kaip valdyti klasę, kaip reaguoti į mokinių replikas, tačiau nuolatinis mentorės stebėjimas ir vertinimas privertė į savo darbą pažvelgti kritiškiau. Be abejo, vesdama pamokas buvau labiau susikausčiusi, lengviau pastebėjau kiekvieną ne taip ištartą žodį ar reakciją. Jaučiausi tarsi atsakinga ir už kiekvieno mokinio elgesį, net kaltę, jeigu klasėje kildavo triukšmas. Galiausiai ši patirtis vis tiek buvo labai naudinga, padėjo profesiniam augimui, nes mentorė pastebėjo mano sunkumus, į kuriuos nebuvau atkreipusi dėmesio. Taip pat padėjo išspręsti klausimus, į kuriuos dar nebuvau radusi atsakymo.

Ši patirtis leido suprasti, kad net ir turint patirties, mokytojo vaidmuo yra nuolatinis mokymosi procesas. Suvokiau, kad gebėjimas priimti mokinio-studento poziciją man padėjo tapti geresne mokytoja savo mokiniams – vėl prisiminiau, ką reiškia būti vertinama, klysti, gauti grįžtamąjį ryšį.

Profesinis tobulėjimas

KAIP AŠ MATAU SAVE, KAIP MOKYTOJĄ PO BENDRADARBIAVIMO PRAKTIKOS.

Ši praktika man parodė, kad mokytojas nėra tas, kuris viską žino. Juk ir gidas svetimoje šalyje gali ne viską žinoti, nesuprasti jį supančios naujos kultūros. Mokytojas, kaip ir gidas, padeda rasti kelią, bet kartu ir pats jį atranda.

Ir gidas gali paklysti, svarbu mokėti skaityti ženklus. Ir mokytojas kartais gali klysti, nesuprasti mokinio emocijų, netinkamai reaguoti sudėtingose situacijose. Bet svarbiausia – pripažinti, kad klysti, išmokti skaityti “ženklus”, kurie šiuo atveju būtų mokinių emocijos, klasės dinamika.

Kaip ir kelionėje, praktikos pradžioje turėjau griežtą maršrutą, tvirtą nuomonę, kokia aš būsiu mokytoja. Puikiai įsivaizdavau paklusnius vaikus ir save, su jais pajuokaujančia, bet pakankamai griežtą. Tačiau greitai teko suprasti, kad dirbdama su vaikais, kaip ir kelionėje, turi nuklysti nuo pagrindinio kelio, improvizuoti, nes gražiausi vaizdai slepiasi šalutinėse gatvelėse. Taip yra ir su mokiniais – tik nukrypęs nuo savo plano gali geriau pažinti mokinius, įsivelti į įdomiausias diskusijas, sukurti artimesnį ryšį, tuo pačiu ir geresnę patirtį.

Gidas atsakingas už grupės saugumą ir motyvaciją. Praktikoje puikiai pajutau, kad turiu pateikti ne tik sausą teoriją, nuobodžius išvedžiojimus, bet ir užtikrinti, kad pamoka būtų įdomi, dinamiška, o mokiniai jaustųsi drąsiai ir nebijotų klausti.

Nors nuotraukoje esu gidė- tyrinėju neatrastus horizontus ir savo žinias siekiu pritaikyti mokiniams – vesti juos teisingu keliu, pati jaučiuosi kaip turistė – turiu mokytis iš kolegų, naujų metodų, mokyklos kultūros, prisitaikyti prie mokinių asmenybės.

Kaip ir šioje nuotraukoje Italijos kalnuose, taip ir klasėje supratau, kad norint pasiekti viršūnę, reikia kantrybės ir tinkamo tempo.